• 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Svajonės išsipildė: aukuras atstatytas

Prieš 20 metų Telšiuose atidaryta katalikiškoji mokykla, pirmoji Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo. Ši mokykla išaugo į Vincento Borisevičiaus gimnaziją. Ji buvo įkurta katalikų tėvų vaikų ugdymui, tikėjimo puoselėjimui. Švenčiant gražią sukaktį ekonomiškai neramiais laikais, norisi patyrinėti ir išanalizuoti, kiek katalikiška mokykla iš tikrųjų perduoda katalikiškas vertybes bei tikėjimą.  Kad įsitikintume, kokie darbai per du dešimtmečius nuveikti ir yra daromi, apklausėme mokyklos įkūrėjus, mokytojus, mokinius ir tėvelius.

Pirmiausia prisiminimais paprašėme pasidalinti pirmąją mokyklos direktorę, vieną iš mokyklos įkūrėjų, Angelę Raudienę.
- Kas Jums labiausiai įstrigo iš tų laikų, kai kūrėte Mokyklą? Kokias viltis, svajones pavyko įgyvendinti?
- „Jie atstatė aukurą ant jo pamatų ir ant jo atnašavo VIEŠPAČIUI“ (Ezd 3,3),- pradėdama pasakoti direktorė prisimena laikmetį, kada buvome ką tik išsivadavę iš SSSR nelaisvės - atkūrę Nepriklausomybę, atstatę Lietuvos Valstybę. Mūsų beveik pusę amžiaus nelaisvėje buvusią tautą lygindama su žydų tauta, cituoja Šventajame Rašte, Ezdro knygoje, randamą pasakojimą apie iš Babilonijos tremties grįžusius žydus.
- Dabar jau suprantu: idėja – kurti Telšiuose katalikišką mokyklą – ne mano. Ji atėjo iš Dvasios,- jokių laurų sau neprisiima buvusi viena iš pagrindinių mokyklos kūrimo iniciatorių, visus nuopelnus priskiria pačiam Kūrėjui. - Todėl labiausiai įstrigo ta nenumatyta sėkmė, lyg kerėtojo lazdele mostelėjus, visur  atsiveriančios sienos. Vyskupas Antanas Vaičius pasakė : „Taip, ir tegul būna vidurinė“, nors mes su Janina Bucevičiūte nuėjome pas jį, prašydamos pritarimo - kurti prie parapijos  katalikišką pradžios mokyklą. Mums pritarė ir Telšių švietimo skyriaus vedėjas Aleksandras Smilgevičius. Po dviejų savaičių matome - bus visos vidurinės mokyklos klasės nuo 1 iki 12. Ir 1990 m rugsėjo 1 d. jau atidaroma buvusios Telšių pagrindinės internatinės mokyklos patalpose katalikiška vidurinė mokykla.
Dabar matome, kad gerai išėjo, nes vadovavomės Dvasia… Mokykla plečiasi ir auga. Ir ne viską mes tobulai darėme, ir kliūčių buvo. Svarbiausia: atstatėme aukurą, kuris buvo ne tik nugriautas, bet  sutryptas, išdraskytas, nuniokotas.
- Ar įgyvendintos viltys ir svajonės?
Mes norėjome sukurti rojaus kampelį žemėje, kur vyrautų tarpusavio meilė ir sutarimas, pagarba vaikui ir pagarba kolegai, kur būtų šilta žmogui nuo žmogaus, kad mūsų tarpe vaikščiotų Kristus ir gydytų mūsų žaizdas, o mes virstume švelniais ėriukais, o „ liūtas žaistų su jais“ ir būtų taika ir ramybė.
- Ar įmanoma hedonistinėje-utilitaristinėje visuomenėje mokyklai išlikti tikrai katalikiška? Direktorė vėl kreipia mūsų mintis į mūsų gyvenimo, visos būties pamatą – Dievą, cituoja Jo Žodį:
- „Kurie gyvena pagal kūną, rūpinasi kūno reikalais, o kurie pagal Dvasią – Dvasios reikalais. Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai į gyvenimą ir ramybę. Kūno rūpesčiai priešinasi Dievui, jie nepaklūsta Dievo įstatymams ir net negali paklusti“ (Rom 8, 5-7). Kaip būti mokyklai  „tikrai katalikiška“, jei dauguma mūsų  gyvename pagal kūną, nes rūpinamės  visų pirma (o gal tik) kūno reikalais. Labai nedidelė mūsų, katalikų, dalis gyvena  pagal Dvasią, t.y. rūpinasi Dvasios reikalais. Ir nėra galimybių, kad mūsų brolis, gyvenantis pagal kūną, staiga atsiverstų ir imtų gyventi pagal Dvasią. Net Dvasia to nedaro, nenaudoja jokios prievartos, mes visi esame gavę iš Jos didžiausią dovaną – galime laisvai  apsispręsti.
- Kur katalikiškoms mokykloms reikia ypač pasistengti, pasitemti? Kam skirti ypatingą dėmesį?
- Vertybių formavime. NUO vadovo IKI pirmoko tėvų. Pagrindinė vertybė LAISVĖ. Laisvai tėvai apsisprendžia, atvesdami vaikus į katalikišką  mokyklą, todėl turi priimti ir sąlygą: LAISVĖS NĖRA TEN, KUR NĖRA ATSAKOMYBĖS. Ant mokyklos,  mokytojų  pečių užkrauta iš valstybės labai didelė atsakomybės našta. Mokykla, norėdama pasiekti rezultatų dvasinio ugdymo srityje, ją turi peradresuoti tėvams. Jie gali leistis į dvasines paieškas ir kviesti su savimi savo atžalas. Laisvoje Lietuvoje galimybių tam turime  kiekvienas.
Daugelio mūsų atmintyje išliko mokyklos I-jų 5 metų kapelionas, dabartinis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Žinodami jo užimtumą, pateikėme jam keletą trumpų klausimų, tačiau Ekscelencija vyskupas džiugios šventės proga parašė ištisą laišką:
„Sveikinu Vincento Borisevičiaus gimnazijos bendruomenę su jubiliejumi tos dienos, kai ištarėme: „Svajonių išsipildymas“. Juk su tokia išsipildančių svajonių nuotaika atėjome tada, prieš 20 metų, į Telšių katalikų mokyklą. Man rodos, tada jaučiau visų mintis ir visų nuotaikas. Rodos, tebematau, mieli Mokytojai, Jūsų spindinčias  akis. Tad ir prisimenu...
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kiekvienas sąmoningas lietuvis pagalvojo: dabar juk galėsiu lavintis ir savo vaikus mokyti pagal savo įsitikinimus. Todėl 1990 m. rugpjūčio viduryje Telšiuose atsirado entuziastų katalikų – Katalikų mokyklos steigėjų būrys. Susidarė nuostabi proga: liko tuščios patalpos – uždaryta Telšių vaikų namų vidurinė mokykla. Ypač idėja įkurti katalikišką mokyklą užsidegė pedagogė Angelė Raudienė. Entuziastingai tą mintį priėmiau aš ir Telšių vyskupas Antanas Vaičius. Ir įvyko tikras stebuklas: pasiūlymui pritarė ir Telšių rajono švietimo skyrius.
Su kokiu nustebimu rajono pedagogų konferencijos dalyviai mokslo metų išvakarėse tada išklausė žinią apie Katalikų mokyklos atidarymą! Tai buvo jiems akivaizdus įrodymas, kad Lietuva tikrai laisva. Ir pasididžiavimas – pirmoji Katalikų mokykla Lietuvoje! Labai entuziastingai, su gėlėmis sutiko jie mane, pirmąjį mokyklos kapelioną Telšiuose.
Nepaprastai iškilminga mokslo metų pradžia ir pačioje Mokykloje, džiūgaujant tėvams ir visuomenei. Visus tiesiog suvienijo Mišios naujosios katalikų mokyklos sporto salėje. Į Tautos, miesto šventes visa mokykla ėjo su vėliavomis, su giesme ir daina. Tiesiog nebūdavo abejingo ir nedalyvaujančio. Atrodė, kad toji šventė niekada nesibaigs: kasdien mokiniai kalbėjo maldas ne tik prieš kiekvieną pamoką ir po pamokos, bet ir rytmetį būriais rinkosi giesmei bei maldai mokyklos vestibiulyje! Spalio mėn. kalbama dalelė Rožinio, o gegužės mėn. giedama Marijos litanija. Ir tai tiesiog juntamai kėlė visų dvasią: tiek moksleivių, tiek mokytojų.
Tos pirmosios Lietuvoje katalikiškos mokyklos atstovai, kaip konsultantai, vis buvo kviečiami į kitus miestus, patarinėjo ir dalyvavo, atidarant katalikų mokyklas kitose vietose.
Aš anuomet spaudoje su entuziazmu rašiau: kadangi dauguma lietuvių  – katalikai, ateityje dauguma mokyklų Lietuvoje bus katalikiškos...
Kodėl tai neįvyko? Būtent tolimesnis mokyklos gyvenimas – ne rožėmis, o spygliais klotas. Ne kartą teko už mokyklą vos ne iki kraujo kautis – nuolat pasigirsdavo balsų, jog tokių mokyklų Lietuvoje nereikia, ypač 1992 m., vėl atėjus į valdžią kairiesiems… Ir jokia nepriklausomos Lietuvos valdžia nelepino Katalikų mokyklos. Telšių katalikų mokykla ko gero vienintelė iš rajono mokyklų niekada negavo lėšų kokiai nors rekonstrukcijai. Užsienio rėmėjų (daugiausia iš Vokietijos) lėšomis apdengtas stogas, pastatytas 3 aukštų priestatas (koplyčia, aktų salė, biblioteka), sudėti paketiniai langai. Jie finansavo ir kompiuterių klasės, ir bibliotekos įrengimą. Daugelio klasių baldai – taip pat iš užsienio. Jei ne užsienio rėmėjai, ši mokykla, ko gero, pamažu būtų užgesusi.
O dabar galime didžiuotis – visi mokytojai yra pabuvoję Vakaruose, daugelis net po kelis kartus. Daugiau kaip 100 mokinių taip pat jau keliavo į Vakarus, tobulino užsienio kalbų žinias Vokietijoje, Austrijoje, Anglijoje, Amerikoje, Švedijoje. Bene trisdešimčiai mokinių buvo sudarytos sąlygos po kelerius metus pasimokyti Vakaruose, įsigyti specialybę.
Ar išsipildė tėvų svajonės? Ar Katalikų mokykla išugdo sąmoningą kataliką, tikrą Žmogų? Reikia prisipažinti, daugelis žvelgia į šią mokyklą tarsi per padidinamąjį stiklą – laukia iš šios mokyklos ypatingų rezultatų. Ir netikintieji tėvai stengėsi atiduoti čia auklėti sunkiai suvaldomus, sugadintus vaikus, nesveikus vaikus. Direktorė A. Raudienė, tiesiog spinduliuodama ypatinga meile, ypač stengėsi būti visiems gera.
Ir nors mes, dvasininkai, taip pat šios mokyklos nelepinome ypatingu rūpesčiu, globa ar dėmesiu, ji ėmė traukti visos Žemaitijos judėjimus ir organizacijas. Telšių Katalikų mokykla tapo tiesiog visos Telšių vyskupijos ateitininkų ir skautų židiniu. Čia vyko nuolatiniai jų renginiai, susitikimai, konferencijos, rekolekcijos. Ne tik ateitininkai ir skautai spinduliais skleidėsi iš čia po visą Žemaitiją, ta mokykla, lyg kokia motina po savo sparnais glaudė charizmatinį maldos būrelį. Čia rado prieglobstį įvairios organizacijos savo renginiams, čia nuolat visuomenė buvo kviečiama įvairiems susitikimams su didelės dvasios žmonėmis, su įžymiomis asmenybėmis. Kas tik čia nėra buvęs: ir Bernardas Brazdžionis, ir Nijolė Sadūnaitė, ir Birutė Žemaitytė…
Bet ar pavyko išugdyti visų moksleivių gyvą tikėjimą, katalikišką dvasią? Mokyklai nebuvo leista pasirinkti pedagogų, nebuvo jokios jų atrankos ir vėliau. Tai esminis neprivačios mokyklos trūkumas. Dalis pedagogų atėjo čia dirbti be tikėjimo ugnies, nesirūpino moksleivių vertybių ugdymu. Aš stengiausi su pedagogais bendrauti, melstis. Bet, deja, vienas kitas neatsiliepdavo. Be to, net ir valstybinių katalikiškos krypties mokyklų ir darželių pedagogai taip pat turi būti specialiai ugdomi. Jie turi dalyvauti dvasinėse rekolekcijose, susitelkimo renginiuose, „Alfa“ ir kituose kursuose.“

Mūsų mokytojai - žiburiai

Deja negalime sutalpinti visų mokykloje ilgiau ar trumpiau dirbusių mokytojų pastebėjimų, kuo jiems brangi, kuo išskirtinė ši mokykla.
Lietuvių kalbos mokytojos-metodininkės Elenos Šidlauskienės, mokykloje dirbančios nuo pat jos įsikūrimo klausėme:
- Kas Jus džiugina katalikiškoje mokykloje?
- Džiugina dvasingi, nuoširdūs, darbštūs, gerai besielgią ir besimoką mokiniai, mokyklos vadovų rūpinimasis mokykla, humaniško elgesio su mokytojais blyksniai, švystelintys katalikiškumo žiburėliai.
Vokiečių kalbos mokytoja-metodininke Vilija Juknevičiene, taip pat dirbanti mokykloje nuo pat pradžių dalinasi:
- Smagu stebėti, kaip tikėjimas leidžia jaunam žmogui augti, pasakyti „Taip“ pareigai, tradicijai, bendruomeniškumui. Šie dvidešimt metų augino ir mus, mokytojus. Prie mūsų, mokytojų, augimo ypač prisidėjo ryšiai su gimnazijomis – partnerėmis Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, kasmetiniai mokinių mainai, asmeniniai ryšiai. Išmokome dirbti komandoje ir patikėjome: netgi drąsiausios idėjos gali būti įgyvendintos. Šio laikotarpio pagrindinius įvykius apibendrinome mokyklos 20 -mečio proga vokiečių kalba išleistoje knygelėje „Tiesti tiltus“, kur sudėjom moksleivių ir mokytojų prisiminimus, mintis.
- Kuo Jus asmeniškai praturtino darbas šioje mokykloje?
Mokykloje visada jaučiausi gerai: aplink buvo ir yra nemažai mokinių ir mokytojų, kurie spinduliuoja savo šypsenomis, o tai juk didelis įrodymas, kad mums gera kartu. Esu įsitikinusi, kad tokio dydžio mokykla yra optimali: pažįstame vieni kitus ir jaučiame: mes turime nemažai bendro.  Bendruomeninė malda, rekolekcijos nuramina, suvienija, leidžia pajausti: esame broliai ir sesės.
- Kiek, Jūsų manymu, svarbus asmeninis mokytojo ryšys su Dievu?
- Be abejo, asmeninis mokytojo ryšys su Dievu yra svarbus kaip ir tikėjimas, kad eidami viena kryptimi, paremdami, palaikydami vieni kitus galime nuveikti daug svarbių darbų. Geranoriškumas ir iniciatyvumas – tai, manau, svarbiausias variklis, o Dievo paveikslas ir tikėjimas į Jį – tai lyg kompasas, rodantis kryptį.
- Kokie veiksniai labiausiai trukdo perduoti mokiniams tikėjimą, išugdyti vaikus tikrais katalikais?
- Patrauklių, stiprių asmenybių (ne istorinių, o būtent šalia esančių) stoka ir be abejo labai didelė informacinių priemonių pasiūla jaunimui. „Daugiakanaliam“ jaunam žmogui vis sunkiau susikaupti, susikoncentruoti, jis yra nuolat blaškomas ir nebesigilina, dažnas net nebemąsto.  Manau, kiekvienas suprantame, kad griūvančios šeimos, vertybių praradimas taip pat neprisideda prie pilnaverčio jauno žmogaus, juo labiau - jauno krikščionio, ugdymo.
Anglų kalbos vyr. mokytoja, ateitininkų vadovė Jurgita Raudytė pastebi:
- Didžiąją dalį pozityviai ir kryptingai atliktų darbų mūsų gimnazijoje siečiau su bendravimu su Austrijos katalikiškomis gimnazijomis, skautų, ateitininkų bei maldos grupelių veikla. Pastebiu, kad mokytojai yra jautrūs kitų sėkmėms (visada atsiranda kolegų, kurie pagiria, paskatina) ir nesėkmėms (paguodžia, pataria). Nelaimių atveju paremia rinkliavomis, jei to reikia ne tik mokytojams, bet ir mokiniui.
- Kiek svarbus asmeninis mokytojo ryšys su Dievu?
- Esu įsitikinusi, kad geru žmogumi, o tuo labiau mokytoju, neįmanoma būti neturint ryšio su Dievu. Asmeniškai aš semiuosi stiprybės, išminties, kantrybės ir ramybės iš Dieviško šaltinio.
- Kas labiausiai atsakingas už vaikų katalikišką ugdymą?
-  Kiekvienas mokytojas ypač pavyzdžiu turi būti pasiruošęs paliudyti tikėjimą. Bet ir to neužtenka, jei šeimoje nėra palaikoma ar iš vis nutraukta maldos praktika.
- Kokie veiksniai labiausiai mokiniams trukdo tapti tikrais katalikais?
- Visgi yra taip, kad ne visi mūsų mokiniai nori save tapatinti su katalikybe. Yra tokių, kurie į katalikišką gimnaziją atėjo dėl kitų priežasčių...
Pradinių klasių vyr. mokytojos, pradinukų choro vadovės Kristinos Būtienės klausiame:
- Kokie didžiausi Jūsų įspūdžiai dirbant šioje mokykloje?
- Susipažinau ir bendrauju su nuostabiom asmenybėm, eruditais, patriotais. Kiekvienas kolega mane praturtina savo gyvenimiška patirtimi, požiūriu į kasdienes ir nekasdienes situacijas. Žinau, kad ištikus bėdai ar norėdama pasidžiaugti, visada rasiu su kuo pakalbėti.
Ilgametės mokyklos biologijos mokytojos, mokytojos-metodininkės Reginos Rauktienės, dirbusios ne vienoje mokykloje,  klausėme:
- Kaip pasireiškia katalikiškas dvasingumas?
- Ugdant katalikiška dvasia būtina mylėti, gerbti žmogų, matyti žmoguje Dievą. Dvasinis mokyklos gyvenimas ne tada, kada meldžiamasi atsitiktinėmis progomis, bet meldžiamasi nuolat. Labai svarbus asmeninis mokytojo ryšys su Dievu; visa, ko mokome mokinius turi būti mumyse.
- Kiek pagrįsti tėvų lūkesčiai, kad mokykla juos išauklės dorais žmonėmis?
- Vien mokykla neįstengia išauklėti pasišventusių Bažnyčios narių. Tėvai neturi manyti, kad tik katalikiška mokykla yra atsakinga už vaiko tikėjimo ir doros brandą. Šeimoje turi būti doras auklėjimas, tėvų ir vaikų bendra malda, Evangelijos aiškinimasis.

Ar tėvai patenkinti mūsų mokykla?

Visų tėvų , kurie leido ar tebeleidžia vaikus į katalikų mokyklą, apklausti neįmanoma... Pasiteiravome, ką mano apie katalikų mokyklą keletas tėvelių, kuriuos kiekvieną sekmadienį galima sutikti bažnyčioje.
Mindaugas Šimkevičius, Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto dėstytojas, docentas, aktyvus maldos grupelių narys, kalba:
- Tikrai džiaugiuosi, kad sūnus mokosi katalikiškoje mokykloje. Jau  Rugsėjo 1-ąją buvo galima pastebėti mokyklos prioritetą - mokslo metai prasidėjo šv. Mišiomis bažnyčioje. Didžiulis džiaugsmas kai šeimos ir mokyklos idealai ir tikslai yra panašūs.
- Gal galite pasidalinti gražiausiais įspūdžiais apie mokyklą, mokytojus?
- Džiaugiuosi sūnaus mokytoja-metodininke Birute Narmontiene, jos kūrybingumu bei gebėjimu bendrauti su vaikais. Sūnus Mykolas dažnai pasakoja apie šalia jų klasės įrengtą gerumo kambarėlį. Smagu, kai mokytoja rūpinasi ne tik mokinių pamokomis, bet ir jų pertraukomis. Gimnazijos kapelionas prelatas Juozas Šiurys visada žavi gebėjimu sujungti bendruomenę. Įsimintina liko praėjusių mokslo metų užbaigimo šventė, kur kapelionas dalyvavo po šv. Mišių vykusioje iškyloje. Visada džiugina jo gebėjimas pamatyti visus: ir mokinius, ir tėvus, ir mokytojus. Taip pat imponuoja jo žavus linksmumas.
Kalbiname Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyresniąją specialistę, veiklią vyskupijos šeimos centro savanorę Ireną Daubarienę, leidžiančią sūnų į Vincento Borisevičiaus gimnaziją.
- Ar džiaugiatės, kad teko galimybė Jūsų vaikui mokytis katalikiškoje mokykloje?
- Taip, džiaugiuosi, kad mano vaikas mokosi šioje mokykloje. Joje yra daugiau nei įprastoje mokykloje religinės atributikos (kryžiai, paveikslai, sieninė tapyba bibline tema, pagaliau koplyčia), kasdien klasėje dirbama paisant katalikiškų tradicijų (žegnojimasis, malda, pasivedimas Dievui, minimos katalikiškos šventės, laikomasi religinių tradicijų). Be to, labai svarbu, kad mokykla turi kapelioną, kuris rūpinasi mokinių dvasiniu ugdymu.
- Kaip mokykloje praleisti metai praturtino vaiką ir galbūt visą šeimą dvasiškai?
Manau, kad vaiką tikrai mokykloje įgyjama patirtis praturtina, tačiau šeimai tai didesnės įtakos kol kas neturi. Gal todėl, kad esame katalikiška šeima ir dar prieš vaikui pradedant lankyti šią mokyklą puoselėjome religinę patirtį. Tačiau, be jokios abejonės, vėliau subręs ,,saldūs vaisiai“.
- Kokius įspūdžius apie mokyklą galėtumėte papasakoti?
Labiausiai įsimintina praėjusį pavasarį vykusi mokyklos bendruomenės diena Katedroje ir prie Tausalo ežero kartu su gerb. kapelionu, klasės mokytoja, kitais mokytojais, vaikais ir tėveliais. Džiaugiuosi labai kapelionu, klasės mokytoja Birute Narmontiene, logopede Irena Baniene. Matau mokyklos vadovų pastangas keistis į pozityviąją pusę, išlaikant mokyklos savitumą, katalikišką veidą. Galėčiau paminėti daug mokytojų, kuriuos teko ir asmeniškai, ir jų puikius darbus pažinti. Tai Elena Martinkienė (kaip pavaduotoja labai besistengianti dėl mokyklos savitumo), Marija Krajinskienė, Elena Šidlauskienė; įdomus kaip asmenybė, kuriam svarbi gimtųjų vietų praeitis, istorija Vaclovas Bartkus ir tikrai daug kitų. Didžiulę pagarbą jaučiu mokiniams, kurie dalyvauja rajoniniuose renginiuose (muzikantams, skaitovams, LIK‘ų komandų nariams ir kitiems, kurie nuolat demonstruoja išmintį, orumą, savitumą)...
Taigi, nors čia paminėjome tik du tėvelius, bet žinome nuomones ir kitų, nes visada susitikus kalbos sukasi apie vaikus ir mokytojus... Vincento Borisevičiaus gimnazija dar gana jauna. Mokyklos, gimnazijos gyvuoja dešimtmečius. Užsienyje, kur pastovi santvarka, nebuvo karų – net šimtmečius. Tad mūsų gimnazija, galima sakyti, tik įžengia į brandos amžių, visos svajonės pildysis iš lėto, permanentiškai. Kaip tikėjimas, anot dvasingų žmonių, yra sunkus ir ilgas darbas, taip ir mokymas bei mokymasis. Tėvų vardu dėkojame visiems, kurie prisidėjo prie mokyklos gimimo ir augimo, ne tik jau minėtiems steigėjams A. Raudienei bei vysk. J. Kauneckui, bet ir kitiems dirbusiems direktoriams – Vaclovui Vaičekauskui, Jurgitai Venclovienei, Janinai Bucevičiūtei bei darbštiesiems mokytojams. Kai kurie jau iškeliavę pas Viešpatį. Nuoširdus ačiū už rūpinimąsi ir palaikymą ganytojui Jonui Borutai, kapelionui prelatui J. Šiuriui, Telšių rajono administracijai rajono ir dabartinei gimnazijos vadovybei – rūpestingam direktoriui Robertui Ežerskiui bei jo komandai. Mes jus mylim!

Abiturientai

Mokyklą jau baigė 20 abiturientų laidų... Sunku būtų visus po platųjį pasaulį išsklidusius surasti, o dar sunkiau juos išklausyti ir įspūdžius surašyti. Ypač kad dažnas sutiktas prisiminimus pasakoja noriai, ir tik gerus, tikrus, nesumeluotus. Beje, nemažai jų jau leidžia savo atžalas į mūsų mokyklą, tuo įrodydami ne tik ištikimybę mokyklai, bet ir pasitikėjimą ja.
Kas labiausiai įstrigo iš mokykloje praleistų metų?- paklausėme buvusių mokinių.
Kun. dr. Darius Trijonis, Telšių seminarijos ir Klaipėdos universiteto dėstytojas, Plikių katalikų parapijos klebonas (I laida): „Visai kitoks bendravimo stilius su mokytojais ir su Direktore, Kryžius, kabantis ant sienos ir malda dar labiau artino mus. Negaliu neprisiminti pasiaukojančių mokytojų, o ypač Auklėtojos E. Šidlauskienės pastangų, kad geriau pasiruoštume brandos egzaminams. Sutikau mokytojus idealistus, kurie kiekvienas stengėsi labiau perteikti žinias, o ypač mūsų Kapelionas, kurio pilna buvo visur: tiek mokytojų kolektyve, tiek mokinių tarpe. Jis mane stebino savo entuziazmu, paprastumu ir jaunatviškumu. Direktorė tai kasdien liudijo savo pasiaukojimu, jog jai svarbi ši mokykla ir kad verta dėl jos stengtis. Tai ir mus įpareigojo atsakingiau žvelgti į savo uždavinius.“
Kun. Antanas Gutkauskas, Rietavo klebonas (I laida): „Džiugino laisvas tikėjimo žodis, šv. Mišios mokykloje, malda prieš pamokas, bendravimas su kapelionu. Nuostabūs žmonės, tolerantiški, optimistiškai žvelgiantys į Gyvenimą.“
Mgr. Algimantas Abrutis, inžinierius, dirba Kalifornijoje, JAV (I laida): „Metai, praleisti Katalikiškoje mokykloje, praplėtė akiratį ir sustiprino tikėjimą. Su didžiausia pagarba prisimenu Direktorę A. Raudienę, kapelioną A.Kaunecką ir visus mokytojus.“
Jurgita Butkevičienė, auštasis neuniversitetinis išsilavinimas (II laida): „Čia galėjau jaustis laisvai, kaip tikra katalikė, o ne kažko bijoti.“
Kristina Stripeikienė (buv. Raudytė), dirba Nacionalinėje mokėjimų agentūroje (V laida): „Su nostalgija prisimenu laikus praleistus mokykloje. Tai buvo nuostabu. Prisimenu rekolekcijas su vienuoliais, mišias ir giedojimą mokyklos koplytėlėje. Tikiu į Dievą. Tai didžiulė dovana. Tikėjimas gyvenime labai padėjo, o mokykloje įgytas potencialas suteikė jėgų, kai buvo tikrai sunku. Kai mes mokėmės katalikiškoje mokykloje, jautėmės ypatingi, didžiavomės savo mokykla.“
Romena Hagen (buv. Paulauskaitė), aukštesnysis išsilavinimas, dirba slauge Norvegijoje (VI laida): „Džiaugiuosi, kad teko mokytis būtent šioje mokykloje. Buvimas tarp dvasingų žmonių mane dvasiškai praturtino.“
Mgr. Loreta Montrimaitė, dirba dėstytoja Vytauto Didžiojo Universiteto Socialinių mokslų fakulteto Švietom studijų centre (VII laida): „Iš tiesų džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad čia mokiausi. Kad mokykla katalikiška, rodė ne tik išoriniai ženklai – labiausiai jautėsi iš nematomos pusės – mokinių santykiuose su mokytojais ir atvirkščiai, pagarba vienas kitam. Ir dar – mokyklos himnas. Prisimenu, kaip jį giedodavome po sekmadieninių 10 val . Mišių katedroje. Himno giedojimas mokyklos renginių metu leido pasijusti tikra mokyklos dalimi, giedodavo iš visos širdies. Pačius šilčiausius žodžius galėčiau pasakyti apie J. Kaunecką. Sakyčiau, jis buvo mokyklos „dūšia“, neįmanoma įsivaizduoti mokyklos be J. Kaunecko. Dėka auklėtojos Vidos Ciunienės turėjome nuostabią tradiciją – švęsti Kūčias pas Auklėtoją namuose. Tai būdavo fantastiška, kada visi klasiokai susirinkdavome apie stalą nedideliame kambarėlyje, kaip susikibę rankomis dėkodavome vieni kitiems už praėjusius metus ir sakydavome linkėjimus. Visiems užtekdavo vietos ir šilumos. Ačiū. Visi mokytojai  kažką mums davė, ne dalyko žinias, bet keitė požiūrį į pasaulį, į žmogų, į istoriją. Ir už tai esu be galo dėkinga visiems savo mokytojams – juk jie prisidėjo prie mano augimo, jų dėka esu tas, kas esu. Ačiū. Na, o klasiokai – pati šauniausia kompanija mokykloje!“
Paulius Remeza, Verslo administratorius (XIV laida): „Kad čia mokiausi, labai džiaugiuosi. Patikdavo turiningi mokykloje rengiami „Atsinaujinimo savaitgaliai“. Kadangi mokykla nedidelė, tai visi  - kaip maža bendruomenė. Laisvė saviraiškai. Supratingumas iš mokytojų pusės.“
Gražvydas Urbonas, Telšių kunigų seminarijos 3 k. klierikas (XVI laida): „Čia kiekvieną dieną buvau sutinkamas su šypsena. Jauku kartais būdavo praleisti laiką gimnazijos koplytėlėje. Sužavėjo mokytojų nuoširdumas, atvirumas, linksmumas, draugiškumas, neabejingumas, paprastumas, supratingumas, širdies šiluma.“
Marija Dirvonskytė, studijuoja slaugą Vilniaus kolegijoje (XVII laida): „Nebuvau abejinga Bažnyčiai, Dievui prieš ateidama mokytis į šią mokyklą, bet kur kas labiau viską pradėjau vertinti besimokindama šioje mokykloje. Tam įtakos tikiu turėjo mokyklos aplinka, sutikti žmonės (mokytojai, mokiniai, klasiokai), kitokesnis bendravimas, užimtumas, vertybės. Mokytojai buvo nuoširdūs, paprasti, padedantys. Šioje mokykloje praleisti mokslo metai paliko pačius gražiausius prisiminus mano atmintyje.“
Salomėja Jurkutė, studijuoja VU (XVII laida): „Mokykla skatino labiau domėtis tikėjimu, Dievu, Evangelija, Bažnyčia, dvasiniu gyvenimu. Būdama moksleive, būčiau tai laikiusi fenomenaliu reiškiniu, bet dabar dažnai su didele nostalgija prisimenu Gavėnios metu mokykloje giedotus Kalvarijos kalnus.“
Karolis Valskis, Telšių  kunigų seminarijos propedeutinio kurso klierikas (mokykloje mokėsi 10 kl, preiš stodamas į Licėjų): „Atsitiktinai atvykus į susikaupimo dienas, ypač nustebino religiniai simboliai kryžiai, o dar labiau – koplyčia. Mintyse pagalvojau: „Tai mano svajonių mokykla.“ Besimokant nustebino, kad mokiniai be priekaištų, niekieno neverčiami meldžiasi prieš pamokas, jungiasi į Rožinio maldą, gavėnios metu gieda Žemaičių Kalvarijos kalnus už visus šios mokyklos mirusius mokytojus ir mokinius, gegužės mėnesį gieda švč. M. Marijos litaniją ir giesmę „Sveika, Marija, Motina Dievo“. Gera žinoti, kad katalikų bažnyčiai ši gimnazija išugdė, ugdo ir, tikiuosi, dar ilgai ugdys tikrus katalikus. Į atmintį įsirašė auklėtojas Vaidotas Aloyzas Žvirblis, Elena Šidlauskienė, kuri savo motinišku rūpesčiu šildo mokinių širdis ir savo kruopštumu pralenkia visus pedagogus, Aurelija Ubartienė, Janina Bucevičiūtė, J. Raudytė, R. Rauktienė, Marija Krajinskienė ir daug kitų.“
Tad,  kaip matome, mūsų abiturientai džiaugiasi ir didžiuojasi savo mokykla ir tuo, kokias vertybes čia gavo. Laimingi, kad sustiprino savo ryšį su Dievu, išsiugdė draugiškumą, supratingumą, tarnavimo kitiems dvasią.

Lūkesčiai dėl ateities, viltys, palinkėjimai

Visi kalbinti pašnekovai linkėjo sėkmės, klestėjimo ir Dievo palaimos, nes ši mokykla žmonėms svarbi ir reikalinga. Pabaigai pateikiame keletą palinkėjimų:
K. Valskis: „Nebijokite būti katalikais šių dienų sudėtingoje visuomenėje, drąsiai liudyti Dievo meilę savo darbais.“
S. Jurkutė; palinkėjimas mokytojams: „Viename mokslo muziejuje radau užrašą „Tik jokiu būdu nemokykite vaikų. Pažadinkite jų smalsumą ir jie viską išmoks patys.“ Gal tai prasilenkia su realybe, bet vis tiek sėkmės žadinant.“
G. Urbonas: „Neprarasti savo identiteto ir niekada neužmiršti maldos, kuri yra mūsų stiprybės šaltinis ir kuri mus vienija tarpusavyje ir su Viešpačiu Jėzumi.“
P. Remeza: „Išmokti žaisti „rinkos ekonomikos sąlygomis.“
L. Montrimaitė: „Nepraraskite katalikiškos mokyklos dvasios, nepasiduokite tai baisiai išlikimo kovai, kada katalikiška mokykla siekia būti katalikiška tik formaliai. Plėtokite šiltus tarpusavio santykius. Kurkite mokyklos dvasią, kad kiekvienas atėjęs į mokyklą, pabuvęs joje, pasakytų: „Tai yra kitokia mokykla, man čia gera ir aš čia noriu dirbti ir mokytis.“ Būkite visi mokyklos kūrėjais, nes mokykla – tai Jūs. Sėkmės!“
Kun. Vilius Viktoravičius (II laida, taip pat buvęs kapelionas): „Linkiu tikėjimo.“
Kun. A. Gutkauskas: „Santarvės, daugiau tolerancijos vieni kitiems, tikėjimo šviesos.“
Kun. D. Trijonis: „Idealizmo, vilties ir dvasios ugnies. Būti liudijimo ženklu visuomenėje, kuri labiausiai supranta tik asmeninio liudijimo kalbą. Būti nors mažu žiburėliu, bet ryškiu tamsoje.“
I. Daubarienė: „Palinkėčiau pirmiausia TIKĖJIMO, JOG DIEVAS TIKRAI YRA, o iš to jau išeina kiti labai gražūs dalykai: susiklausymas ir įsiklausymas, bendravimas ir bendradarbiavimas, darymas to, ką šiandien galiu geriausio. Svarbu turėti drąsos liudijant išpažįstamas vertybes, reikia ne susigūžti, kad jas išpažįsta, o tiesiog jomis gyventi ir jas natūraliai liudyti.“ 
M. Šimkevičius: „Gimnazijos bendruomenei linkiu drąsos, draugiškumo, linksmumo bei kūrybingumo. Niekada nepamiršti, kad visi sunkumai lengviausiai įveikiami dirbant komandoje. Ir tvirtai tikėti, kad virš visa ko yra Dievas.“
J. Raudytė: „Gyventi tiesoje, palaikyti vienas kitą ir šalia mokslo laimėjimų patirti didelį džiaugsmą, kad jis skleistųsi per visą miestą. „
E. Šidlauskienė: „Brandesnio tikėjimo, nuo kurio priklausytų ir humanizmas, nuoširdumas, tolerancija, gero viens kitam linkėjimas, džiaugimasis viens kito sėkme, pagalba patyrusiam nelaimę, suklupusiam...“
A. Raudienė: „Linkiu gyventi „šaknimis į žemę šakomis į dangų“, nes jai  reikia ne tik žemės, bet dar daugiau - saulės ir iš dangaus krintančio malonių lietaus.“
Vysk. Jonas Kauneckas: „Vincento Borisevičiaus gimnazijos kolektyvui linkiu atnaujinti steigimo svajonių ir bendro susitelkimo nuotaiką. Esu įsitikinęs ir nuolat tai skelbiu: idealizmą daugiausiai išlaiko mokytojai. Tikiuosi, kad ir šiandienos sunkumuose Jumyse tebėra gyvas idealizmas. Meldžiuosi, visada meldžiuosi už Jus. Tegul Dievas laimina Jus, Jūsų darbą ir visus gimnazijos  auklėtinius!“
Jau antikos filosofai Sokratas ir Platonas žinojo tiesą: „Visas žinojimas kyla iš Dievo“. Mokykla,  kurios mokymo planuose visus dalykus apjungia religija, yra ilgaamžė, nes jos stuburas, kamienas – Kūrėjas. Apreikštoji religija, kuria mes remiamės,  žmogui svarbi kaip šaknys medžiui, kaip pamatas namui, kaip aukuras aukojimui. Taigi, svajonė išsipildė, aukuras dega. Savo maldas ir darbus atnašaujame, kad jis vis labiau liepsnotų.