• 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

Vytauto Mačernio keliais

Mes, abiturientai, kartu su lietuvių kalbos mokytojomis G. Jankauskaite, G. Gustiene, G. Narmontiene spalio 16 dieną keliavome garsaus žemaičių poeto Vytauto Mačernio gyvenimo keliais.
Pirma edukacinės ekskursijos stotelė – Seda. Ten mus pasitiko buvusi mokyklos direktorė Genoveita. Pirmiausia ji pristatė baroko stiliaus bažnyčią, kuri yra gražiausia Žemaitijos bažnyčia ne išore, bet vidumi. Iš tiesų Švč. Mergelės Marijos  ėmimo į dangų bažnyčia savo architektūra, detalių gausa išsiskiria iš kitų šio regiono sakralinės paskirties medinės architektūros pavyzdžių. Čia pamatėme nemažai originalių architektūros bruožų. Aplankėme ir kitą ne mažiau svarbų objektą - mokyklą, kurioje mokėsi būsimasis poetas V. Mačernis.

 Kita mūsų išvykos stotelė – Žemaičių Kalvarija, kitados vadinta Varduva. Šiame miestelyje gyveno Konstantinas Bružas kartu su savo žmona Julijona, kuri iki šiol gyva. Esame labai laimingi, kad bendravome su šia senole, iš jos pasakojimo pajutome V. Mačernio dvasią. Sužinojome, kad sovietiniais metais Lietuvoje buvo uždrausta V. Mačernio kūryba, bet ja  vis tiek domėjosi jos vyras Konstantinas. Jis tyrinėjo Mačernio gyvenimą, jį aprašė ir ne kartą juokaudamas sakė: „ Ir mėrsu į ton Vytauta bežiūrėdams!‘‘  Stengėsi pastatyti paminklą, bet, deja, šio žemaičių istoriko planai nebuvo įvykdyti. Šiuo metu planuojama išleisti K. Bružo surinktos medžiagos tris knygas, kurios bus naudingos tiek studentams, tiek istorikams ar literatūros tyrinėtojams. K.Bružas, padedant kitiems žemaičiams, įamžino  V. Mačernio ,,Vizijas“. Jis skirtingose Šarnelės kaimo vietose pastatė po akmenį su iškaltomis kūrinio eilutėmis. Kiekviena vieta, kurioje padėtas akmuo, turi savo istoriją, kiekviena jų svarbi, susieta su poeto gyvenimu. Keliaudami aplankėme keletą kalnelių, įkopę skaitėme vieną ar kitą viziją, taip išreikšdami pagarbą kūrėjui. Be to, iš gidės sužinojome, kad Mačernis vaikystėje buvo senolės mylimas vaikas, vėliau giliai mąstantis, protingas jaunuolis, kūrybinga asmenybė. Jis mokėsi ir mūsų mieste - Telšių Žemaitės gimnazijoje, bet įkvėpimas rašyti jam ateidavo tik svečiuojantis savo gimtinėje Šarnelėje, „katruos kalna, kap dounas kepala“, – juokavo gidė Genoveita. Ir mes, įkopę į kalnelį, apaugusį medžiais, kiekvienas turėjome galimybę pamatyti rašytojo gimtąsias vietas, sodybą, pasigrožėti suartais kalneliais, nusitęsusiais rudenėjančiais miškais. Prie kapo ne tik uždegėme žvakelę, pasimeldėme, bet ir deklamavome sonetus – prasmingiausias  tragiško likimo poeto mintis.

Ugnė Žilevičiūtė, IVa klasės mokinė