Įsimintina literatūros pamoka

   Saulėtą, šiltą, įvairiomis spalvomis pasipuošusią rudens dieną - spalio 8-ąją - Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Gaiva Gustienė, Sonata Krasauskienė ir Gražina Narmontienė dvyliktokams organizavo pamoką-kelionę į tragiško likimo kūrėjo Vytauto Mačernio gimtąją žemę - Žemaičių Kalvariją ir Šarnelę. Pamoką vedė Žemaitijos Kadetų Žemaičių Kalvarijos gimnazijos skyriaus geografijos mokytojas Bronius Kleinauskas, muziejaus darbuotojas, kraštotyrininkas, kurį, kaip ir talentingą poetą, užaugino ta pati kalvotoji  žemė.

   Pirmiausia mokytojas, pasveikinęs atvykus į ,,mažąją Jeruzalę“, visus pakvietė į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo baziliką. Trumpai pristatęs bažnyčios įkūrimo istoriją parodė, kur Vytautas dažniausiai sėdėdavo kunigui aukojant šv. Mišias. Įdomu tai, kad jis atsinešdavo ir savo skaitomą vieną ar kitą  knygą. Mat jaunasis poetas, kad numalšintų savo pažinimo troškulį, gana anksti pradėjo skaityti filosofinio pobūdžio knygas, kurios jį įkvėpdavo giliems apmąstymams. Toliau pamoka apie šį iškiliausią filosofinės lyrikos kūrėją buvo tęsiama V. Mačernio muziejuje. Kiekvienas lankytojas pamatė daiktus, informacinius stendus, galėjo pačiupinėti atsitiktinai sprogusio sviedinio skeveldrą, nuo kurios galbūt 1944 metų spalio 7 d. ir žuvo jaunas, be galo talentingas poetas. B. Kleinauskas išsamiai papasakojo apie poeto šeimą, kurioje jis užaugo, daugelio jos narių tragiškus likimus, mokslo metus Šarnelėje, Sedoje, Telšiuose, studijas Kaune, Vilniuje, jaunatvišką meilę, taip ir neįvykusią santuoką su Brone Vildžiūnaite, jo kūrybos kelią, pirmąjį eilėraščių rinkinį, išleistą ne Lietuvoje.

   Važiuojant autobusu į Šarnelę stabtelėta ir žūties vietoje prie koplyčios, ir prie draugo Pauliaus Jurkaus namo, į kurio kiemą jau nebegyvą poetą atvežė sužeistas arklys, ir prie pirmosios mokyklos, kurioje Vytukas beveik nesimokė, tik buvo įrašytas jos sąrašuose. Muziejininkas papasakojo ir apie Šarnelės žemėje skirtingose vietose gulinčius akmenis, kuriuose iškaltos vienintelio pabaigto eilėraščių ciklo ,,Vizijos“ eilutės... Prieš daugelį metų mintis taip įamžinti V. Mačernio atminimą kilo kraštotyrininkui K. Bružui, palaidotam Žemaičių Kalvarijos kapinėse.

   Pėstute pasiekta vieta, kurioje augo eglė, jos viršūnėje poetas buvo pasidaręs ,,gandralizdį“ ir  jame praleisdavo ištisas valandas: skaitė, mąstė, rašė... Juk žinoma, kad iš 214-os apie 200 eilėraščių sukurta namuose, Šarnelėje. Stebint apylinkes, rudens auksiniais lapais papuoštu plačiu taku per mišką, ramiai šnekučiuojantis artėta prie poeto kapo. Iš pelkių sklido nepakartojamas augalų ir vandens kvapas... Pasiektas poeto taip mėgtas beržynėlis, į kurį jis atsivesdavo draugus, apsikabindavo medžio kamieną ir žiūrėdavo žiūrėdavo galvą užvertęs į dangų.  Nuo mažų dienų pamėgtoje kalnelio viršūnėje, kur dažnai ateidavo su senole, tarp žaliaskarių eglių, ąžuolų ir liepų palaidotas poetas, jauniausias lietuvių literatūros klasikas. Visiems nutilus ir susikaupus sukalbėta mirusiųjų malda, dvyliktokai deklamavo šio kūrėjo sonetus, eilėraščius, skaitė rašinių ištraukas.

   Intelektualiosios poezijos kūrėjas V. Mačernis, nuo paauglystės metų išsiskyręs iš savo bendraamžių kaip gilios minties ir aštraus proto žmogus, artimas ir suvokiamas daugeliui dvyliktokų. Juos žavi turtingas poeto dvasinis pasaulis.  Juk jis ragino pažinti save, atrasti savus gyvenimo kelius, susivokti pasaulyje, atsakingai rinktis vertybes. Tikėtina, kad ši netradicinėse erdvėse vykusi pamoka-kelionė visiems įsimintina. Nuoširdžiai dėkojame jos vadovui, mokytojui B. Kleinauskui, linkėdami jam sveikatos, optimizmo ir turtinga kalba dar ilgus metus visiems pasakoti apie savo žymiausią kraštietį.