Didžiuojamės!

   Greta Mikuckytė, IIa klasės mokinė, Telšių Vincento Borisevičiaus gimnaziją lanko  nuo aštuntos klasės. Kūrybinga dešimtokė mėgsta skaityti įvairių tautų rašytojų knygas, jai patinka piešti, ypač portretus, skambinti pianinu, kurti grožinės literatūros kūrinėlius. Greta yra parašiusi ne vieną novelę, išbandžiusi romano žanrą, sukūrusi keliolika eilėraščių. Pirmąkart publikuojame jos eilėraščius, kurių poetinis pasaulis šviesus, kupinas garsų ir spalvų, jame itin gausu metaforų ir palyginimų, o lyrinis subjektas visada jautrus, pastabus ir paslaptingai žvelgiantis į aplinką.

   Jurginų paslaptys

Tarp žemės žalumos ir saulės šviesos

Aš atrandu jurginų paslaptis,

Nuglostytas vėjo rankomis,

Išbučiuotas rudens dienų šviesa.

Tai rausva – švelniausia - spalva,

 Kuri dera prie tavo esybės.

 Ji glosto tave kaip gėlės šnabždesys,

 Kurio kvapas apgaubia švelniai ir tyliai.

Tai purpurinė – turtingiausia – spalva,

Tarytum nakties dangus, kupinas žvaigždžių,

Susiliejusių su vakaro ramybe.

Tai balta – tyrumo - spalva,

Kai žodžiai nutyla, lieka tik jausmai,

Įsikūniję į jurginų eleganciją,

Pasiruošę išskleisti savo paslaptis.

Tai jurginai, atnešantys naują pradžią...

   Ten aš gyvenu

Kad ir kur bėgčiau, vis sugrįžtu

 Prie muzikos garsų – ten aš gyvenu.

Be jų – tarsi šešėlis be šviesos,

Tik juoda dėmė ant žemės pilkos.

Tapydama jaučiu natas gyvas,

Tarytum teptuku bėgančias tylias.

 Akyse mirga skambantys sapnai,

 Kur spalvos ir garsai gyvena drauge.

Manoj širdy užgimsta viltis,

Meilė, šviesa, džiaugsmo kibirkštis.

 Praeities randai pranyksta nejučia,

O apkabinimai sušildo vėl mane.

   Tyla tarp spalvų

Paveikslai, pabėgę iš namų,

 Per sienas slydo tylumu,

 Spalvos  kaip ašaros  tekėjo

 Į grindis, kur šaltis ledėjo.

Dvare, kur skambėjo dainos,

Kur juokas liepsnojo,

Dabar tik aidai ir šešėliai,

Ir dulkių snaigės klajoja.

Nebėra akių, kurios žiūri,

Nebėra šviesos ant rėmų senų.

Tylos gūsis juos sūpuoja,

 Vienatvė tapo namų sargu.

Dar girdi Čiurlionio skambesį -

Tolimų sapnų melodiją.

Bet širdys jų lyg drobės plonos

Maudžia nuo užmaršties ledinės.

Ilgesys – jų vienintelė daina,

Žvakės šešėly gęstanti liepsna.

Ir laukia jie vėjo, atnešančio šviesos,

Bet pasaulis per garsus – o  jų melodija per tyli.