Mūsų misija: tarnauti ir kurti!

   Šiemet Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazija, pirmoji Lietuvoje katalikiška mokykla  po Nepriklausomybės atkūrimo,  švenčia 35-erių metų jubiliejų. Minint šią sukaktį spalio 20 dieną joje vyko šventiniai renginiai.

  Pirmiausia  jaukioje koplyčioje  buvęs gimnazijos kapelionas kunigas Rimantas Gudlinkis, koncelebruojant dabartiniam kapelionui, kunigui saleziečiui Massimo Bianco, patarnaujant Telšių Vyskupo kunigų seminarijos klierikams,  aukojo šv. Mišias už visą buvusią ir esamą mokyklos bendruomenę. Kreipdamasis į tikinčiuosius kunigas Rimantas išsakė mintį, kad svarbu kiekvienam ne kuo daugiau turėti, o būti, būti žmogiškam, būti tiesiog žmogumi. Per liturgines apeigas, vargoninkaujant tikybos mokytojai Reginai Kumžienei, iš visų susirinkusiųjų lūpų švelniai skambėjo giesmių žodžiai...

   Po jų aktų salėje vyko diskusija ,,Katalikiškos gimnazijos misija: tarnauti ir kurti“, kurioje dalyvavo garbūs svečiai: viena iš gimnazijos įkūrėjų, pirmoji direktorė Angelė Raudienė, 1997 metais paskirtas gimnazijos kapelionu kun. Rimantas Gudlinkis, beveik tris dešimtmečius direktoriaus pavaduotoja ir mokytoja dirbusi Elena Martinkienė, mokinių mamos Asta Šimkevičienė, Lina Bartnikienė, prieš 10 metų baigę mokiniai Monika ir Rokas. Jie visi dalinosi įvairiausiais prisiminimais iš praeities. O savo mintis apie dabartinę gimnaziją išsakė direktorius Robertas Ežerskis, kapelionas salezietis Massimo Bianco, video įrašą iš  Romos atsiuntė salezietis  kunigas Oliveris, mokytoja Sonata Krasauskienė, mokinių prezidentė Darija Urnėžiutė, Ia klasės mokinys Vykintas Lukšas. Savo mintimis pasidalino ir 50-uosius metus mokytoja dirbanti Birutė Narmontienė, ir seminaristas, buvęs Kauno Jėzuitų gimnazijos mokinys Linas. Diskusiją apie gimnazijos praeitį, dabartį ir ateitį moderavo direktoriaus pavaduotoja Lina Mickevičienė ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kristina Ežerskienė.

   Prisiminta, kad 1990 metais būrelis mokytojų ir šiek tiek daugiau kaip 300 mokinių, paraginti vyskupo Antano Vaičiaus, susibūrė į gražų kolektyvą ir viešai prisipažino – mes katalikai! Tada, vos atgavus Nepriklausomybę, katalikiška mokykla buvo tiesiog didžiulis stebuklas, viliantis, kad katalikiška tapatybė bus ne tik žodžiai, bet ir gyva mokyklos dvasia. Kūrėjai matė jos ateitį. Jų viltys iš tiesų išsipildė. Šiandien ji gyva ir yra rajone didžiausia mokykla, kurioje mokosi 630 mokinių, dirba visas būrys pedagogų, kitų darbuotojų. Ji suteikia ne tik akademinių žinių, bet joje visada didelis dėmesys skiriamas dvasiniam – širdies - ugdymui, kurio svarbiausia atrama – tikėjimas. Šioje srityje mokykla stipri, nes turi pagalbininkus – kunigus saleziečius Massimo Bianco ir Ryan Oliver, kurie nuolat rūpinasi visos bendruomenės dvasiniu gyvenimu.

   Diskusijos svečiai prisiminė, kad pirmaisiais gyvavimo metais sunkokai sekėsi kurti bendrystę, neturėjo dvasinio pamato, buvo sunki ir materialinė bazė, nes nebuvo aktų salės, koplyčios, reikėjo galvoti, iš kur gauti lėšų, bet tada buvo didelis noras kurti, galvoje sukosi daugybė naujų idėjų. Metams bėgant, padedant užsienio šalių rėmėjams, mokinių tėveliams ir kitiems rėmėjams, buvo pastatytas priestatas, kuriame įkurta ir aktų salė, ir koplyčia, ir biblioteka. Lyginant praeitį su dabartimi, jos skiriasi. Dabar materialinė bazė pakankamai stipri, bet  sunkiau išlaikyti tikėjimą, sunkiau auginti tikintį jauną žmogų, trokštantį šviesos. Tačiau šiandien mokykloje mokosi nemažai tikinčių vaikų ir ši mokykla, anot diskusijoje dalyvavusių mamų Astos ir Linos, pateisina ir jų, ir jų vaikų lūkesčius, nes ji yra katalikiškos šeimos gyvenimo, šeimos vertybių tąsa, ir nė karto nesuabejota dėl ugdymo įstaigos pasirinkimo.

   Labai svarbu, kad tikėjimas išliktų visos bendruomenės atrama, - kalbėdami apie mokyklos ateitį pabrėžė diskusijos dalyviai. Jie patarė, norint patiems būti šviesiems ir auginti trokštančius šviesos vaikus, kviesti kultūros žmones, organizuoti įvairiausius susitikimus ir toliau didžiulį dėmesį skirti dvasiniams dalykams, nes šioje mokykloje, be žinių suteikimo, ir toliau turi išlikti svarbiausias – širdies - ugdymas. Tik bendraudamas,  jausdamas suaugusio žmogaus dėmesį ir meilę vaikas joje jaučiasi ir jausis saugus. Tad būti šios bendruomenės dalimi – mokytoju -  didelė atsakomybė.